Dialogas #9 - Ką reiškia būti savimi?

Sveiki jūs girdite podcasta dialogas, kuriu 90 kartą galtą girdėtų dopsychologus vietalių ir girdūminas vikį. Šendan kalbamias tema kareškė būti sveimi, šip ir mažvilti nalabai popsiškai tema, kurie garmas kitnatas pasai kimas būk sveimi, ralabai nuvalikatas. Pageltykė gavame reaktių ir klausimų mūsų Facebooka puslapia matom, kad tais klausimasi šį kruojo ktolūs repskrti, turbūt čislaikais klausimas kareškė būti sveimi, reaktolūs ir problemiškais. Kaip mes kalėtome pagristiva, čiutos tema saktolumos, kad dėl visi toks ir asvarbos klausimas. Pradieno geroklausimai reškars man atinai galva patikat mes dabargivenam Dakaro, tikko jau ir išas mes pakankamai liisbose visuomines, kad galėtomem turėti prabunga galvoti, apie tą aspektą kareškė būti sveimi, kai visai veralizoti, vienciutoks pirmas delikas, kudės atinai galva, kip tava troda. įštų kruojo labai gerai pasakiai apie tą kāraši visai napagalobat, aš šį pančių mastinau, kodėl žmonėm dūgių liiko ir įssevegi lintis tievat būti dėl tūdė liiko, kad mes pakankamai ramegi vanda. tikrai tais aspektas labai svarbus, o kitąs delikas tėmą atrokat, kad kažkio, kėran, šį taklausimą žmonėm, nepavikstą kažkuoje gyven, dėlko, jis vėl ir vėl ir vėl ir užduo, amas nesėgumės tiplang visžinotu, mietą sakyumai tais klausimai ir kareškė būti sveimi, ir kareškė daritbuną sveimi, ir va kagalma daritbuną sveimi. tikrai turbūti nėkas šį toklausimų pradūk ir nesėdomėtų, tais kitąs aspektas, kad čia ir akas kažkas, kažmones nesėkmingai į gyven dėdą, kėran, čia toklausimai deltoisai ir atoks problemiškais. Mantai atrodokat, nėtiek, nėtgalbūt svarbus ir į gyven dėni, mas ką topskirtai pati klausimo aridvėžmau, ir labai svarbira aktualikat žmogus viena vertus žinai. Žinai gyms ta fiziškai biologiškai, bet psihologi nėrba, kokia nors dvasiną prasmogalma būtų sekį tikatis tampa. Kad mės nėgyms tam stai gaių būdame asmenįbės, ar būdame sveimi, kad tam tikrai prasmogus ir atokia būti įbės, kirtingai nogi vūnų, kad gyvenimas nėra tik tai dot įbė, bet tam tai rūždoti mė. Kad žmogui taptis sveimi ir atam tikras kip už divinis, ar bai gyvenimai rūždoti vienis ir dėl kodėl tokatis, saves vokia priešingai nėgugi vūnas mės patis, vokiam, kad mėsieks zis toje. Ir man atrodot, bet pati klausimo aridvėtampalobais svarbiu, kad mės gyvenom, karts no kartą užsiduo nės auta klausimo ir mums tai turi vieno kirkį tokia naudą. Bet, kad ką škipsų svarą tvo tiką škip labau pajos, tai svarą, bet tai kąs dobermant spontaniškai atinai galba. Taš ir gydausklausur, man ir gykila visokiu spontaniškai minčių, kurų nesrašių prėšių taptisodatį, vatų kalbėjapė tapi mėnių. Ir maniš kartą, kila mėntis ar nėra tip, kad žmonės dakyldami klausimo, ką reiškai būti sveimi, esi vis doai, ištokrų acaikimai, ištą klausimo kip na kažkokia būiktinį, daį liiką, kad va tašiš seiškintiu, ką reiškai būti sveimi ir aš nu visą liiką būti svar viskas tai istą liukai persvėstą. Taip, pošmanūkai tikrai ir atokio nemažai lukaši, ir aš kartai saipožistų net ir saviją, atokio lukaši tikai sumi, kokio nors idome, tėd kalba pavyži. Orba kokio norsiai domesnii podkasti ten su kokio norsi, tai nežinų artyn, kokio norsi psychologą, kokio norsi 20 sryties atstovų. Rytöri sepagau norsiai, atokia esinti lukaši, nu, atkėt kažkada bar tokiai išgirisų, tai mėkais man kažkai būs toksip. Taip tikrai svas neamžinos atsakymas, kurus, padės man būti labau save mė, autentiškės, nu, ką toslu kėstęs vis tik ir aškai mes išgirstą. Kažkai vienai parkytai būt daugiau tėdali, kurus mes išgirstą manbentiu, aši per savakau būt kad man padėdą išsikvėpti. Vienai mažkitam deri, kui pokurą liikot išgiruoje. Dugiau kip išgirpymas atinat, jakaškų kė atsakymi, bet kai būtų, nu, savi mėt, apti tui reiškė, apti nėkais kuo, kai tų, nėkais kuo, kai ideia. Bet kažkip ir asmini, čia šiu bando kip ir neginti formulų ati atsakymi, kažkai pita, į taiklausime tip abstračiai. Bet man neatrodokas kažkai, kad jieigu ašsau, atsakyčiau kartę, ir visiems laikams, kažsų aš, aš tersi nužiūdai, kažkau, kažkau, kėvas givibės, avieto. Bet taip tūtai kip, aks mokai, kažkas, nėl angstos, kažkas, kąstatiuškok, tikraus bokštas, kuri, givainiu majiguojma, natrolavienai, parkatiką, nuki, varki, kui, kui, kugaliu, būti labai lainų išgrautis. Tresi reikštų, kad atsakysta, klausimau nebagali, rastės jau kiu, kiu, kiu, kiu, mano savibė, kugaliumti, pavadintar, to jūsma koksa, šia su, kui rizgalėtų būt naujas, nės jūbžmogus auga, brastą, kėjį čias jau patrės ir savestės, gali, ir nui formuotės ir prisipildėti, ir vairų patrėčių, ir su vakimų apėsevė. Jo, arma nutrodokat mės tikrai ganime pasitebėt, kad ir sursavo plinkuojau žmonės, kurie atrodo likti į turi, grei jo štos atsakimo sapatai kas jai ir atsakvai. Kažkai, kažkai, kažkai, kažkai garizuojau, atvai, ažsako ažsos, toks ir tožmogos. Nu, viet ir viskas ir mėsios matom, takis labukai, kažkai, kažkai žmonės, kaip labūnė lengšis. Ir tai mėsotrodą, viena vertus su teikia, taim tikros atsakvai, kažkai, kažkai varit įbės į prībės, kriptingumat, kažkai, veržzlumą galbūt, kažkai škuri nučia ganima, kažkai, kažkai, kažkai, kažkai, kažkai, kažkai, kažkai stegiamus delikus. Kažkai, kažkai, kažkai, kažkai, ta vertus tai ir labiau apri bointis gyvenimo patiriuma delikas. Ligas tai yra, kad visokie, ta daug įveinimo įvykį, kuriat arsikvės tanuojama, no tokiusus į formuota, pės savi, grei ešta vaizdą, ta daumantam pala bai į aš trus. Man ta daug į galimo įsukėra įdėlės pasigmas ar tai ešta, daug lau bai pikstr, daug lau bai įšsigastu, jau kažkai pysukės tanuojamas, taus mano vaizdės, čia prisimianu įškartinu naris įsistinės pavyžės menįbės, kurio stūrį, labai didėlį tokiusius rūpinį, ma tokius savo baizdūr, kurios ir fiksvata sėriješkoto patvirtinį, tai jeigu, kas narisukėvės tanuoją, ta vaizdą, tai iškartam padiį žiūlė viduje patiriamat tragedį, no, šišo oriškė pasį žiūrėjo sotravo nėko rimta. Šių roždama, esi šitām epizodu į klūsiu lionį daudoniską daidą bepikčia, kuriasi į kalbėjas nesinį įšėjus jūno mėko, ir tės a laidą buvo ganas ennėdu tūksenčia troasi prįntų mėto, ir ten kip tik dauniskės paklausė jūno mėko, kip rikė, išlikte sėvėmė, ir jūnas mėkasi štugrų į tokį ganenį hilistinį atsakį, pasrūmko ganenį hilistinį atsakį mėra įsakį nėkasi, nyssada nėkios formulės ir nėkasi nežinų, kas įspačirai ir nesysinį negali, iššalės, ases agas tebėti, desoknes žmogos nėranį vienas atsakįs į taklausimo, kas įspačiratį dėl išlikte sėvėmė irgi formulės nėra tai. Kaip mone, kiek, vats toks vatiginis ir atsingas, o kiek mės galimą apskirti, iškoti, kas mės įsasame ir. Rai mėnti, šiuotiginiu gan mėnti, išplėst diskūsiai, ir iškampais ir, ir iškampais sotigti, ir iškampais nesotigti sotuotiginą. Žinigal manši ir ats, desoks dėl iškampais, kaip mės įsakėm nėra būtai nesproces, kaip nėra to būtino rezultato su žinoti, kaip kąstu esi. Žinigal manši, kad išmogu žirėti, kaip ir proces atsėtame, kaip prasmėm antai ir alobai primitiną. Vatsas mėniškai tapatai rūpai visi, prį tais mėtai sostirėjo, to tuks nėčiai 9-0, kaip mėtos tokius, kaip būla būla būlių sidūkui vai rūgi vienimo pokečių. Žorioškoti sės įsį, raiščiai mėno bendidamas, susigaudite tosi pokečiasi. Tai viena mėniose primdo uvieno, kad ir senostu tai pesovo gyvenimo krypti, kašvoki tikslai, dobartinit, pokejo to mėniose, už tik doko, kašvokis didesnis pokejitas tas keizdavo. Ir kaškai mantas labai rieškiai, išsėdomaniją, po prį tu metotoks, suvo kimas apie savela, beu, kaip procesakai, kaip tampantai, toki nėkašką statiškoti, nėkaškau, kaškau, kaškau, kaškau, kaškau, kaškau, kaškai gyvenimo liniję, dėna ir nėdok dėvenia pasuksiu šoną. Bet apie tikat mės keičia mės laikui bėgę. Keičiais mūsų kašku, kašvokis mūsų patirtis, bėnai per kitai mūsų šmokovė, nukvarki, tokio dėliko ar atverė, nukvarki, tokio matimą pegi vienimo ir tikai škai keičia ir mūs. Ir ištosų labai nėmaži ir humanistinė, psychologia existensinė, kryptis būtant kalba patą, toki proceso lumą, apie taps, makas žmokas ir antiktai, asentis būnantis bet ir tampantis. Švūtkip tikai, tai pačiojį liidojį, nidodonskių pasitebėl, labai ir jārai, jau pasai, kemau, skirtėje, 5. klausimą, kas tu 50. ir si, labai mūtro, greži pasai, kad ir akka škaisko, aseviją negelį panikti. Tai prantranda, nasakinėti, ta, klausimą, kas tu esitai galbūtis tikrų, ir iškotų daį liikų, kuriu negelį panikti, savė, ir tai ir kažkas aritytoti, krojota vás. Manti labai patinkas, šitamintis apėta, vietkas nesito, ban atrokačia vienas, už tikai tikrai gerų būdu banditiu orientuoti, stame nes. Asakyti, klausimą, kas asut tikrai, ir asudė tinkam, atročia dūksi, verbėl, ir atbūti, kaip meneu pasikortos, ta, klausimą, ir dvėjai ir kažkas, kaip gyvenčius, tu, ir iškoti, tam tikrų, atsakimo, jau nakyurkii, ta, kiu bėt. Asakyti, kas asinėsų, ir atdūk paprašiau mės, tikrai galim dūkiu, ir įrūdai liiku atrasti, kas mės vis tik nesame. Ir galvo ant apėši, ta, klausimą, kas asinėsų prismanų pėro karla roģeris, vienai žhumanis nes psichotė rapius, tu, kiu pradinim, kų kūrės kalbė, apatokai kumgru antiuškumą. Kumgru antiuškumąs, su dėtingas, šia žodis, bet kaisi turėjo, o menei kalbėdomas apėti, kad apatokia darna, tarbžmogos vidinio pasauį, ir iščolio pasauį, tai pasauį, tai tokai pisi, jau čia su vidui, ir kaisai darot, tai tokaisai mės, tai tokaisai. Turb, turb, tokaisai sako, tam tikrai prismė. Nu, čiaš šiek tiek su paprestlina, istan labai įšplėte, įšskliį, datą savoką, plačiai, išės mės, bet tira, apė tokia, nėdidėli į trūkii, turb, tokok sašė suvidųje, ir tokok sašėsų iščorė. Ir man patinka, kaip žaudiną spittrsonas, turbų dogei ložiną, pasiemės roįčio, sos šitaminti, ir patsaubų apėtai, kais tokia prakti, kad, išsivardiną savoką, sako, reilii dogeį, lais mūsų minčių, kui reis mės galvom ir anymūsų mintis. Kažkur išgiržitos, kažkur perskyti, kažkur susžinotos, nūrvo dabar pavyži, mės galvom šitam apėzodai, reilii dogei reimės, kai tū mintimės, kiek tai reignai mūsų mintis, labai įdidėli sklausimas, kiek ištikrų. Tira utentų škos vat manokai bėdiminą arba tavo, kad taryos mintis. Ir, kad mėskti, tam tikra prasnaturime, gebėjimas tebėti, kuros mintis, ir a mūsų, kuros nevesai mūsų. Kad nės galimo kalbėdame šiek tiek jūsti, kažkoks į tersi gatfiling, kažkoks į tersi vidūjai, kažkur pilvei jūsma, kiek aš vieną, ir kitą deliką sakydamas jūčių, kad vatairą tikrai manų, ir kažkip, pitoštą sakydu šitavėtų jūčiosi tersi. Rostas sakydamas kažkipti vietėjų, o kiek kitą deliką sakydamas, mantrės noriusiusiusi, sigūštiusi, sytraugti kažkip, kažkip išsusukti, kūnaiši rangyti, no tos mintės likti toks mikro, mikro pojūtis, ir kažkoks, kad tikai mėsakum kažkipat nė apie aškot. Arba vieną arki ta vėjklą, jai gau visaiškai su paprastinus, vienos delikos mėsakikimat liekame vieną, kas darbos ar ten vėklas yriučių. Nu, ne patinką, nu, tai nemanote, savo, ir doko paprašytokiu atramkos, būdoti mėtimo, vūdurėjai arytėjai pirėtoklausi. Moti man šitas toks, pavizdysi, rai visai toks ilistrativus yra domus yra ši nėti šti krui esu ir pačiekti, jak bai nastai kitis. Viata ir tikrai galima kažkipa jūstitą. Ticės, sutuą iškojimo, kas tu nesy, susijerną. Ja, apėti, kad kažkas, kažkas galbu arba darau, jau učiu, kad kažkas, kažkas, kažkas galikti apsime. Galbūtko škuraivėti vaidinų, galbūtko škam nori. Nu, tai negalma pagauti, kažkokias motivatis, jau mės labysi klausą nes evę. Patadons, kad citatą žgalvoju, kad ne visaišgirdytą žodinės, kas tu nesy, bet ko tu savieni apaneiksi. Bet to, počioma, natro, kad gavas labygaras punktas, kurį tuški elitai, kas tu nesy. Bet šti krui citatą, buvo apėti, ko tu savieni apaneiksi. Tira, kažkas, kažkas yra manija galbūt nes varbordi. Garar, bloga, bet aš negalup, kip sakit, pasakit, kad to nėra manija. Aš negalup negti, kad tai yra manija. Tai čia, kad krui, labydomi gavas, kažkas, kažkas, kažkas, kažkas, galbūt. Panikt, savi, ir ko negalupanikt, savi. Jū, rėliš, tu suudinė, nėtipišgirdovoš, ta pasakimą, bet o sirkį, atro, kažkas, kaip laby ir galima, apčiopti man atrodo, pa jūstit, aš negalupanikt, aš negalupanikt, ka tu rėvio, nukir, ka tu kai istorė, pa visi. Kad gimeu konkrečiojten situacijos, konkrečiai stevis, tai rėl konkrečius, patirtis konkrečius, draugos ir panas ir tikai, kažkas, kip mania formava, kažkas, kip manija yra. Nu, at nimenoma, to panikti, galima kažkas, kai isti sain tikai su to, bet, kad tai viku, tai ir turbūt. Nėkip, tai to, kusiai saidoma, sištų kruoje požiris. Nes donskis, paskudar plėt atamintr, kalbėje, iš tikimi, be prinspams, tai ir galbūt susija su to, buvimus savimi, kad aš likausi, tam tikrų prinsip, kuriu negaliu jo žduatį. Sėjų žduatį, tada sausa kisų, kad jūtada, aso neši. Tė prinsipai tip gileivat manija, kad aš ok negaliu ne silikytiu. Jūt, kažkas, kažkas, kažkas, kaip prinsipai, bet, kažkas, mani visada tip norisi atsargė, bet, kaip kalbėti, nes aš visprisiminą, tada, tažmogų, kui rezinų labai, kažkas, kaip labai, kaip ir gidžkai nealancšai, laikosi prinsipai, ir stipri, stipri, nalancstus. Kite vertus, nalangstumas galia psaugot, nokas kūs kaikymniigiemų į į, nalangstus, tui visi tūrę naudai, bet jai gūkau bantapa kaškoki gebaima, kaškai būti pažių santikė, kažkai gau antapa kokio nors poro, santikai būti nalangšių ir labai prinsimpingų, galiai tūrėjate nemažias pasiek, mes mone gaulau. Jo, nes šiata daugau nes jūkip ir nebė prinsipai, būti kaškokis, kaip goryškumas, kūrūti į USA, nebėlangstus. Kaip bantiuorsų, pratūt, tamią pokalbė, kaip būt, klausimas, kaškokias labiau, tačiau morali nesgalnietetinės, žmogos vertibės, kūrės jis užduodamas, kūrės prinsipustuvą vertibų, pamindamas jisiau tam panebė sevių, mirmandrojas, vat šitė, vat klausimai būla, labai aktualus, musų šalės gyvantoms, kai mes būlom prerspustiną, mes nebūlomės, jau gyvėm kiotolikom, bet kai musų tai visi neį, būlom prerspustė galėži nes uždangos, ir būlos avėtų sajunguį, kad turbūt būlom, kaškas kais išvedau sajiną, bet mes negálmės, tės aukuvat, tavalžėk, nevalžėk, visę struktura, kūrė mes gyväną, ne leijamums, tu prinsipai gyvendit. Irgi vienas atspektų gerūkat, apie buvima savi, mėkat, tam tikrėvat, etanai prinsipai, dorybės ir vertīvės, gan mėgūtų ir tai praplėste, kaškip sėjės, kad jau mės tapatinam sa da su to, jau gumumstirą, brangų kaškip, aritimai ir mės na norim, to iš duotą, ir kimi nežinau, kokių norsi. Prinsipai būlomė, kad nėmėlų atikį tam, ažinuoti, to. Šmogusio tokia vertībe, gyväną ir iš duoti būtų to ligų iš duoti kaškip savi, ir tas kaškip ir gytą, pa kaškip, to patibės dėli mėyra kaškip, kei čia tažmobai vienai perkytip, tai manatrodą ir gytai vienas iš gerūpaisimataimų, vat, kas ažia sukas nėsų, per tokia ir gyti vertibinė prisminės, istiek žmonės, pasirę, kad tam tikrės, politinės, pažiręs, ar tam tikrės, religinės, tradicės, kaškokės, kaškokės, ar tam tikrės, kikimuralinės, filoso, ar tam tikrė, etinė, pasaulėjžiurą, kaškokė, kurie ir vienoke, o neki tokia, vadinkin tik, ir gytąks ir geras pasimatai mės, kas ir man, o kas ne man, viet manatrodą, kaškip tik tokia, nėvis ažkip apie tai centerą, ažkip, ažkip, ažkip, ažkip, ažkip, ažkip, ažkip, per rėlė, būtų sukas, ta patinus, koksi ažkip, o nekės ažkip. Kodėl, vad būtų anšytės, kaškokės šitavirti, būtų rėlė, kaškokėmuralinė, no esatavat ir a mano, kaškip, sprenži, ka tai a mano, ar tai užtę, ka tai seokia, kaškokė pojči, ka tai a mano, ar turi būt, kaškokės, samoljungės, labai masti, mes, per masti, mes, kad vačiau mano, vačiau taši ne mano. Až labiau atsiranko, labai samoljungės šių toas darlikus, arėl, kaškip per gyveni, mojigą maniją tai seok, sukula ir jai ir a mano, man vačiau atydomu pamestit būtų. Manų, kad čia kėl ir filosofinė, čia labiau filosofinė, klausimast ar būtų kuris ir asudėtingas, būtų man atinai ir prajektiškip aprastipoje visžikat. Ir atam tikrai delikai apas avegalvant, kurios až šinau, kad man buvo brangų, kai aš ir buvo vaikisti, apau glistė ir dabar, a ir atam tikrai delikai, kuriaman apau glistė, paži būla būtų svarbų, bet dabar man visiškai nemotis. Kaškas kaškintą? Ka tam tikrai delis mano pakito, per toas metos, kaškuri delis likotokia, možiau pakitoji. Tui mano trodo, kad ir atikrai, ir ta ko stop atyrimo, kad mes, kaškip patiremė gyvenimą, patiremė vyrosantikus, kaškas patis augam, nabrastam, ir kaškas kurį delis kintą, bet aš maničiu, kad ir aškas, kažkas, kažkas, kažkas, kuriamės atsinėšą, ir kuriešliaką nekintant. Bet, čiaš, visiškai savo, savo, nežinau, pamastamus, akų nesirami, kažkas nežinau. Antivasai, saai, rizą, no, trodo, ta va ta spaiškintą, ka tikrai ir aškas kuria delikai, kurie kintą, kurie, kuria dogyumų žių išliakas tebėlus. Problemiško aspektyti ir ažpermėlose atsekyti, kasėsų aš, apiakamias, rūpyti dabar pakalėbėm, umanatro, kad kitas, labai didelis klausimas, rakai ašiau dogyumų žių atsakės, kas aš aš aš su, bet aš negalių, būtis savime, kažkur. Dai čiais atraukia, labai dau, to sosialno kontekstą, kad iš tikrų, problemiškumas, būvimo savime, labiausia, ciskliį, jie, soįmėr, būvime, sainti, kėsų kitės. Jo, tėstės, kad mės vieno, vertus, persainti, kėsų kitės, ir kaškai, vieno, vertus, tam pamėssevi, mė kaškai, atrandėmėssevi, pasitikrį nena kartų su kitės nes, vienas ištokiu irgira, motivų, kad reilai pamatyti, tikrės aš, aš asuo galuo, prakėškai, tik tai, kytos žmogos, aki mės. Sė, kytos žmolaės, mės, mės pasako, kokos aš, aš su jai, aš gvenčiu vienas, ten negdenu, mės, laud, klausimas, ir aš labai su prasiu, jai, nėgilečiu pasiliginusų, nivienų, kytų žmogomiku, rės kaškau, aki toks nėješ. Tė, bet kytė vertus, tam ešsuo ceinimė, pasauį atrodai, rėl, a bydūkai riziku, sa vė kaškai prarasti pamėste, ir kaškai, nebūtai, savi, mėdau, nebūtai, rėl, akių, rėl, akių, rėl, akių. įškartą, kila, prisiminimų, akių, psichodiname, nės, kriptės, atstuova, vieniu, kaut tai teoria, kuri, skalbė, apie tikraiješ, ir atžiūselfer, ir tā, nė tikraiš, ir fallselferi. Sėkip tikai, akių, kad tos fallselferi, sių seformoja, tada, kai užmogus prėda, dar perdūkai atsįžvėlikti i kytui servisai pamėtą, toas savaporikės. Tertų, tūrė, menytėjis, akii, dabas, kad galė prąresti savėtame socibe. Sėkip jau, kad ir vienas užkampurma naturalo, būtų šį tevėtų, ir prą plėsti, tai, kad tu dabar paminė, apie tā fallselferi, kip ir formoja, sių būtant tadėlis, kad ta spats ir vienio, kaut ta sa arba ir kitai, autori apie tā netikrosas, savas tiesiaigulia, tu viskai kauban formāvimas, atsį kai vaikas auga, vaikas turi virausus poorikius noros, arka škokia elgės ir viksmus, bet ta tėvę, kurie negali, patenginti šimtų procentų, visų porik ir nori. Tėdakos, kurio netų, sakau, vaikytą, turi dabar tainar pakentė, atar palaukt ir pabūti, arba tėvę, ka škūrame, tu pradėdės šiektyek, labiau saaligį škai milėje, tai vaikas ir anyišvengėm. Tės, o, ką į manu, mačia nesanori, kad skambėtų, jo, ką tėvė ir aplogir, kaltyrų sugerį nažmonės, kad nu nėi manu, ma šimtų procentą, tu pradėdės šiektyk, tai vaikot tikrai savas, tikai škokų, laips, nesvis tiek, ir anyiparkytai, turi mėjame lukešius, ka škokai, sėvėjame, ir tikai mės ka škokai, kai mės galama, patai, kai vaikas esi mokiklą, nes irgi, o turi mėjame, ka škokai, lukešius ir tėdau vaikas, darėdamas, būti milymų bandoju asetytiktir, tip, susi formuja, tėdė, nė tikrai savas, tės, kurie reiškė, buko patikat, kai aršbūsų toks ir toks, mone milymės, pavyški, gerai mokis, tėvai mania pagiers, vadiną susių, gerai mokites, napaisonto, argi gėlįdu jau šiučių, ar man patinkai, ne patinkai, rašnorėl, ne nor. Ir tip patruūti formuja, asetakiu, doktarysytė iginių galvojė, tėjai bu, tai arba kai aršbūsų toks, arba kai darisų, tai tada, tėks, tai sirtė, tai sirtė, tai sirtė, tai sirtė, tai sirtė, tai pakytokis, gilei, iš sėdus iš mums, iš sirtikinimai, skuros mės, tai dai nėsomės persavo gyvenimų, ir tėdės, iš pindiovi rosa saintykais, apai, aži, kad jai gašnor, būti priemta, s'tam tikrai aršbūtų, aš negalių ižėjisti, kytą, vadiną, aš naturiusų piekį. Turbūti, kaškoks nuot, nežnomanda, gesnis, kaškoks ši vienesnesu, kytai žmonė, ne parodit savagal, būt nomenės, kuras nevsutinkų, ši, k tiek labiau su tikti nego nevsutiktir. Nu, čia turbūtira visavai varkštai, vairūgalimų variantų, kytas reiškės. Turbūti vienas, iš didžiausiu, povovira, tai, kad žmogus preranda gyvenimės pontanįškumat, ir ak atisai nebagali, būti saintykė su kitais spontanįškai. Tės randa, kaškia vidinai kontroilęs mechanizmai, kurie istavdano tautas pontanįškumą. Tui pirkytą vertus palaipsinėje, yra šitit numą visiškai, vis dėsnes arės pradimatį garmąs, ne tikti apie tosi viksmos, ar kaškokos polės, bet palypsinujšmogus ir unustoje jūstir girdėti savą. Neatgi jūstisavo, no, rūs garmą, tam tikrą prasmėpa su žirėti, per šitą prisma tikrosas, ostės netikrosas, ostės, kad nanas jau tokia mintiskat visus psichinus atrykimus. Nu, čia tikaišku su primitivintai, narykia primitiu, štai užgriną pinigą, bet psichinus atrykimus garmą suvoktykai, tam tikrūs kroštutinius negaleimo būtis savimi būdas. Kad depresi apāvį žirantoks, nu, grims dimas į ľūdės į tokį negęma visuškai savės vaizdą, bet tai nėra tikras vaizdą sepės. Irano daži, tosi, jo daimus palvomės vaizdės. Pavyža, pakokiaši saferenia, kai žmogosi vislabūla byl, bet tai krojas, visi straukiasi, kaškur giliniės, meneinbės gelmė, rėsų įššarė patirę vislabūtoki naryalų netikra kontakt ir dažinai įššu žmonių. Kuriaturė, tosi, atrykimus garmą išgržti, tokius, dai liikus, kai pavyži, sumku kaškai pajausti kūnas, sumku pajausti santiki. Učiūkat labiau jauzdavų netrifizinus poijojūtų, čiaus daburvat, tai kaip paimo arbatos padėlį net neučiūkatis į karštas. Kaip patirę man netrif ir fizinus poijojūtų, čiaus nekalbantiu apatikat, bet patirėm nemės patirėm. Kaip patirėm bet žmonėsų šių, kaip šių zafrėnius, atrykimų patirė, atrykimų halucinacės, tai kaip sėvarėjų namakip, atrykimų klausos, halucinacės arba. Baizinės, kažkogas, kaip tira jau atsitraukimas, dūkį desnestos tikrosės, savestės, nuo rėlįbės. Ir ta da, tos tikrosės, savestės rėlįbė, tam pajau, bet kokė. Nėtų rėlį pasit tikrinimos, objektiverėlį, ir negali, ir galtyvė ir asformas. Tai galmažiūrėti būtų rėlį psichyniusų trėkimus, kaip tokės. Kraštutinė negaleima būtis savime, kažsa labai labai nelėjį, kad ir dėlų paseknų savo psichykų. įvanės, iš tėsų tė porikį, kai tu žmonių, kai su ta netekrai, savo stymžmogos bandą, kaip sakii patengių, tos porikįs. Jis atrės jau aspriskira saunersiai, šį kruį rė nejau porikį, o aplinkos diktų aina porikį. Tai, kad būtų turbūtą, bet tos tikrosės, savestės formaimės. Bet šigiarės espektas, bet, kad arti į manų arkių, to porikį, spailiškės, galvojų, kad man rikėdobr, kui, kui, kui nors kompanių, būtų mandagiam ir neduok, dėveni ne pasakyti, kažkokatos, kažką nepriterų, nesu tinkus, kažkokė ideai. Tai klausimas ar tikrai, iš tikrų, tokyti žmonės, tikės iš manės arčia dugiau, aš savo susikėlų tokyti, tokyti prikalaimą, kad jieigors, tės ir visimskytėmstą, da man nepriems. Nors kitai vertus, kitai žmonės galėtų, dėkip tikmanė, matyti, kip tokiai pėrdė, tai prisi tai, kad ir net dėltonė, labai malonų žmoną. Tai čia ir, kad tikrai galė, gūti prasilinkimastų poriką. Turbūt galėmų apskrytėjais, varstytir, papalėtės nemkontekstė ne tapė visuomenio, kad tira tam tikrai susiterimai žmonė, kuriavat tersi net spinį su tautą kionų arą, kad viet visibus mandaugus, visi ten pakiau šiūkšlias ar visip kažkagi aropadaris. Nors dogerlis negą, iš sevas, ne nori taupadarit, bet metus turim, kažkokė tersi tauti nėrašitą susiterimą, kad būtų gerai, kad šitą svo tauti nėlgi sakykim visuomenes, porikis būtų patengti. kad rą netikbandruomenų, kai užmūnų poį, kai bet net giką škoksovait viso meninis poį, kai skamis turim darieter, kai mes turimeltis. Taip ir viena vertus tieturiteigiam, ampusakai mes dar, kai tėrėm, ko šio kai bandruma, rupe namės bandruo į gerų, kai ta vertus tai ir pavojus, kaip nemaži ir psichologų, ir filosofų, rai šia patą žmogųje esamti poį linki, štirkti miniai atarkim, kad ir haidegi, ir filosofas, kaip yra patą, tokie das man, tai yra minia žmogų, kad žmogos. Viisti, ktorį saviaim, nuturbūtri, kėto sakyti poį linki, kaip ne tokie pavoju, taip tie, tokie konformistišku, šiek tiek pralestis, sa da, vardant bandros tekmės, bandruo į gerų. Tai nebūtų nai yra gerai, nestas bandra tekmėgaliu įdėti, kad jau pirminėjai, kažho kai ideologijai, kažho kai tirkim, totalitarinii režimau, kažho kai ir ta da jai kažos. Esu, kažmogos, kai reis labai tapati, nasi su miniai, su daugumos, bal su tada man ir nūnią še visur tas yra vėra, štada tersi prorandus vė. Ir kitai vėrdu, sko labi, vaš tapati, nasi su to das man, to miniai, ožmogumėti, kas tai dabūti, tai šislaikai smas galim, karbėtą, pagai šokai. Štai, karjeristą, gražau, sportiško visurke laujon, čia dūk vėkėm, čiažmogos, kažkokai tai vatlikta įvaisin, čia štai praspontaniškai, sa kūkas, kas man gimstateegos labai labai, labai, labai sėkiusę, vėtą patinti su tovaisin, ir tokia tapti, aš galim, naižgirsti, tokia smans varbo, tokia, aš galibūt įštikruinau, arįgi vėnime patirti, turėti, vėiktir, panašėjų. Taip tikra prasmė aplai, jūsa. Stika škipšnai vahtu kalbėje pata, miniožmogos, aš piškartą prisiminų orvelą kurinį tuks nintis devinį šimti aš nuoje šimki atvirtijai, kitanais bando tos išsitikinimus iį diekti, kitiek, kad žmogos ių nebėtriėtų, jokio to kritinio po jūtimo, kad tira nėjau, kad netgi toas mintes, kip mastą, tavi sa struktura ir aidėgame ir žmogos viet viskas išsiau ir aikip brinvoješti, šplautas, mėkai. ir tos tikros jau savastiės neberat, į vahtiu, tai paprasti visuominį, kai žmogos, tai tikrai savasti praranda, tai maatro, kad vis tiek kira, kažkuri vydui, kažkoksi osmas, nukat kila kažkokia įtampak, kažkas nėtai viksta. kad vis tiek kira, kažkoksi inkelis, kurie sakokat, až darutai, bet tira tai būti nevesaitai, o kaip taikimtojų utopinii, knėgoji. ir topinii, ir kaip nevesait, ir atkis liit, ir atkis ir kaip geras, kažkoksi, darip, es nem pasiekiamas, ir topija vokas, tai tai nais, ir kruim, ir atsiau bina būs, kaip įtip, mone nūdai, ir atsiau būjo esmas, apime kaip, kaip mavotai, padarit. ir kis, kautai, kautai, ir viksta, sužmonia, mis tais ir, dar, dar, desi, nesauba, su vokti, kaut ir sumanimitas gali būti, dar kimi, ir gudo baratai, kaut kautai, kautai, nes plabai langvira pas, tai kitu, kaip. Tai egos bučiu, gyvenastan, kad rais dėsimtaisis, taisimtais, nąčiu, boki tė, aš tikrai nebučiu ufasius. Je, rai, rai štikruu, jeigu būtu, tą šautuva ir imti tauti kaktir, tovo vaikams, ar tovo tavams, aš tikruu, to vaikytumiesi, šitokas, hoka prinsip, rai štikruu ne užmiiktum, prieštai ideologi. Rais mėjūt, krai tikrai, rai, rai štikruu, historiu, kurios, kad api atkai, kad žmonės, kurie ne atirpatis, ar apatira, labai dūgiime norskų, dūgiime nalaiime, dėkato, tautalitai ir žimų kaškuruom, na tūt ars ačiai būnda pagauno savi oba. Aš iu štai vietui kaškurčia prítai, kad tais toks menios ar ideologias, toks masinis šilei, fasis, toos mintės, ar toos emocios, su kuri ideologias, kurie masinius, pagauna. Žmogu tersi, saves nebaveldo, kip jungas grežira pasaikas nežmonės, turi idejos, turi žmonės, kad mėsėsam, to kėmus. Zlinkusos pagauti, kažkokas idejos, ir mėsų štiką bina mūžiu, tėdates, aklai viadinijų ir kanaujame, pavyžiu, kaip erikas froma, sira, kaip biės, knígoje, pobėgimasi šleis, kad žmoguit. Žmoguit, ma tali, svei būti savi mė, ir lai svei gyventi gyvenimo, kaškai pasirinkti, utentiškai, ko aš nori, kas man savarbūd ir a su detingai, ir ne ir komplikota. Viena verdu, siuorioškai, tai ir a gražais, kammentis delikas, kaip vertiį, tai ka nás dabar turim bet kitai, verdu, staisukia ir alo bydūk nearimo. Nes kata sreiškia, būti savi mė vaidveil gris, tan prepradinė mūsų klausimų, no aš nežinau, ka reiškia mandabar būti savi mė. Aš turi privežtasi rinktes, iš dūgi biasa alternatiu, ir viena pasirinkas turių tūkstančių alternatiu pasakyti ne, kaškurialai, kaip viena, kašku kemdali kui sakų taip. Ir frama spaiši kalibėjo apata, toki labai su detingai žmoguus būvė, tami, kad tairą labai nerimas tingas būvės, ir išiau labai norisi pabiekti. Aš turi privežtasi turių tūkstančių sreiškumą, kažmoguus linkas priterti, kažmoguus. Darvienas pabiegymą būtas, ir aš turi tūkį vartotų iškumą. Kažkur ir turi simti vartot ir teda nebės prestitą klausimų, bet esio kūtų, ir tūkį nearimo malšinimo, ir ir neirciškų tūkį mechanizmą. Sipad galima biektų, tokias simbiose pavyžių susileimosų, kokianors grų perba, poros antikia visiškai savetą patinti, kad čia mess, mess, messo ne aš, kai būna labai držnirti, ir aš sveiką delis pavyškai. Jau nas mamos pagimdu pirmajis savovai, ka jau skauba pati, kad mess vat pavyši, mess dabar išėjau pasivaikšiu. Tytę labai savovai, bet delis pradžiai, bet jeigu tai, niši veris tik tokia kroštatį neformat, turi dūkų nūtų, kiu su nkūpais, ek mūkai, tada žmūgu save pamata. Arba tik ganime bektai ir gyvelui, tatorį tarizma, kažkokie, čia froma sirgė, pati, kad be patas ideologės, ka, nūtų žmūguos ir vis tik turi polien, kažkai. Susitą patintas, susitokiaom išorinėm, kažkokiaom arti idejo, marti kažkokieis, jūdėjumai sirtip save pamestį. Žgėlbėdame saveno to nėrimo, kurį kėra klausimas, kai būti saveno. Oždartrų putėlį, tada sugrį šiu pradostovo mėndės, kad vone sekialtom į natsistiną vakietėti, ir tik reina būtų mėnaicį. Mės galuvom, kad vaidti įdėlo atvyti būtų, bet ir tėpaitis ekspermentai, kad ir minis ten labi milgrama klausikina ekspermento, kur rikė žmonėm skirti būs mėžinėt įsingą cakymarno kries teilektra ir dinunotai elektrosrovikė. Tokiaos įtampos, kad jūbų paų jingą gyvibir, vis tiek žmonės kreatirį, čia visą tai būvo daroma tai ko sailgomnius ekspermentė, kurį rėms žmogosiu tikos savenoį įdėlvauti. Kaio kalbėtą, daip jai tokį kontekstą, kurį rą nūdojame nebdžiūlį resursi, jokos galios resursi pasiekta, šiu kios texus tai pavirstį tokom formistų labi langva. Raišku kartis kūtų turbūtų sevo, kad mės būtome na tokievo, kad mės dabar savisi visi visduojame. Bet mės ir nenormi, galvo, kad mės galėtmė būtų, kad mės nežinom kipitas komformis mės paviksir, kur rėmės pusia pasiringsi. Ja, būroti skarlos gustavas jungas ir pasakies, kažkip panas šikatas, susetopatį, nėma su tokieis įdėjumai, sursavės pamėtimas labai dažnai turį gerą materialiną nautą. Kaip mės kažkip išlašim, kažkau, kad kalbėnt ir apatotar letarį nes įdėjumas. Dėjūtų kartusų režimūtų, tu dažneusiai, turį dūk privilegių, kokį tįžmojas, ne turį, ka tį formųjas ir, būtome žijegušių metumės jūdam pagal srovą kažkip, kaip tį, kaip mūs, nėžinų ar finansį, kaip nors kaip tį, turį nautą. Mūs priamas, mūs, būtome žijūri įšsiski rėm. Taim ir apavojus, greis mė ir apata įšsiski rėmai žinai. Ta, kaip prasimį nėsčiai kalbėjum, pras škūrė piezodą, kaip būrėm taip ir piter sona pokalbė, kur apie zebra įsai pasokti. Yrkip tį, kažkūkė tėrėjai nėsime, nubėrtiks, likas tan buvo, bet žodžių bandės tėbėti zebrau kai mene. Dūdai, kažkip zebrau kai lišiek tiek? Taim, es mėl tokia, kad jau norės, tėbėti atskirus zebraus bandromene, bet jau supratų, kad jau kai mene, nėkip negali, pas tėbėt, kad jau puikiai užsimo skojasus, savaraštis ir tisok, kad akkilais tėbintirėjo užsimo nėtsie, kai kuris tės zebra sira kūrės, jau tersištirpsta kontrėt, jau ką padarė, tada kėlė to zebrau, dažiną šlo unimberoti, šiek tiek nu dažė, kažu dažėis, ir kastada notiko, tų a zebraus iškartos mėžioja įlūtai, ir dalkotai notiko nės zebrai, ir rėlėjai, tai pasiužiūrėjus, kaip ir tipotira, komoflėžės jūtą išvės, jie, jiegužiūrėtom saligom, kurės jie gyvenat ir atensavanos, at jiežiūrė išsiskira, jiežiūrė iškos, bat lūtai tipai žismėlos pohvos jie. Nelabai mantos, bet jie išsisk, bet jie, jūkoma flėžas ir aminioja. Būtant, starb, kį tu zebra ir lūtai, tam, kad galėtų, kažkip organizuoti išsumėjoti, kurį nor zebra tėtų ir suprasti, kurį išmėjoje. Tam tikra prasmėsusi terti savagiu unioška kalbanus, atai kaip viena bandra taikin, yrkai zabribuono dažyti, tada jai galėtą padiryti langui sumėjoti, ko ekitolnė padirido. Tam tikra prasmėgalmas, kaip, kad ir visuomenei, žmoniu visuomenei, galimo resistėtų, kį lūtų, kurė ir apas veryžė, kažkip suėstis valgeti žmogų, kurįs nori būti išskirtinio. Ir taimės dažinai pasitbim, čia manoris, liaisusau, pastumti antis sukių komentatų rūnų iėnu portalo, kur taimė galimo matyti labytų, kas dūk nepeikantos, kas pagiežo, sušriškėmos, ir patingai dažinai un tūžmu, nėukurėm sėkais ištikurų, kurį, kurį darokus kokius gerus delikus, kad tospačios liatuvos labi. Kad kažkais atinosų pavidus, saigu, "Nė, čia nėsaumonėti antarbako ka noštandai, nininkai išgerėsė, kad ir kimo tikrai profesionelį, ko ka nošti musikantėt, jatą nuvertyną, kad taimės nūtėm. Kurį timės, dei no ar dar, kad nošti kytėvži. Ne, kad atsirandatų žmoniu, kurį anorio, tai vietarysi užgniaušti. Ir, čia dar pridėsų prietonušti, učių, kad yv labai ištiplečiu, bet nicia irgi labai donami minti, ir apas tebės apie tai delko, kila mums impulsi, kitą, kitą sėkmė užgniaušti, arba kitą išskirtinumą. Nes tažmogos, kurį leiją, saigu būtis savėmė, ir saverializuą mums, primėno mūsų kalte, ir ta nemavonu jūsma, kad nes pati sau ne leijom to. Kad nes ir saves tai atimėm, ir išti kruį kažkurį lėgėlii, kad jaučium, kad ne leijom sau būtis savėmė, realizavom, tikra potencijau. Nes turėjau priežašių kažkurį vartai žinai. Valį žiau bloga, istą atimėjai blogi darkas nors nors nu, atsali, galis prastos vienaip, ar kitai pradum pasiteistimą. Nes tažmogos, kurį sivstikį išdraizos turi zikoti. Ir įtai, ta daimumti vainą patinką. Nes mėsturim ta daį, kurį mums napatinką, kad saū ne leijom. Iškartovat prisiminių irgi donyskis, kalbė, apie tam tikros 2,5 sokratus, ar apie tam tikros žmoniu grupės, kurį galis. Turi, kad pramonga labiau leisti, būtis sajumėti, targi kemėnenin, kad kurį galis savelą labiau šį reikšti, kažkai neigu poprastos žmogos. Iš turi, kažkai dūgių šanus, kažkai reizikvojti, kažkai savelą parodit, kažkai paroditai, pa būti kažkai kytok ir vatkip tu sakikat, piktokai pamatam arba sukėlę dūkne mologių įvusmūk, kad kitas vatira. Išsai, aš neagolius autolais, attyvat visiškai suprantamai škuri kilatas pavida, siri, ir kitai vat ir neži taip. Išsai, aš neatkonfrontuoti, kažkuri mėnenin, kui turi dūgių šanus, kažkai reikšti savelą į pasirę, kažkai savelą labiau reikšti savelą. Išsai, kažkai savelą, kažkai mėnenin, kukuri savelą, būti antraškas labai savelę. Išsai, ašsai, ašsai, turi balansuoti, kažkokas savelų antraškumą unikalumą. Išsai, ašsai, ašsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai. Išsai, ašsai.